PRISIJUNGTI
PRISIJUNGTI

Šiauliečiai pagrįstai didžiuojasi, kad miesto Kraštotyros draugija, įkurta 1927 m. gegužės 15 d., buvo viena iš aktyviausių Lietuvoje. Didžiuojasi, kad turi „Aušros“ muziejų, kad aktyviausi Šiaulių kraštotyrininkai apdovanojami Mikelio prizu, kad mieste veikia vienintelė Lietuvoje Mikeliukų mokykla.

Viena ryškiausių Šiaulių kraštotyros draugijos tradicijų – Mikelio prizo teikimas darbščiausiam kraštotyrininkui. Jis teikiamas kasmet nuo 1989 metų (su nedidelėmis pertraukomis). Šiemet sukanka 25-eri metai nuo prizo įsteigimo ir 20 metų nuo pirmojo Mikelių genealoginio medžio sudarymo.
Šioms sukaktims paminėti bibliotekos Informacijos skyriaus galerijoje garbės kraštotyrininkė, II Mikelio prizo laureatė Irena Rudzinskienė parengė XV personalinę paro­dą. Joje atskleista Mikelio prizo istorija, pateikta išsami medžiaga apie kiekvieną prizininką, eksponuojamos nuotraukos iš prizo teikimo švenčių.
Pirmasis Mikelio prizas 1989 metais buvo įteiktas tuomečio bib­liotekos Kraštotyros skyriaus vedėjai, kraštotyrininkei Birutei Kni­zikevičienei. Mikelio prizą įs­teigė baldų kombinate „Venta“ dirbę kraštotyrininkai. Jie artimai bendravo su vienu seniausių kraštotyrininkų – Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotoju Vincu Vaitekūnu (1908–1987), kuris buvo vienas iš Pelikso Bugailiškio įsteigtos kraštotyrininkų draugijos bičiulių, Mikeliais vadinamų iki gyvos galvos. Jo atminimui „ventiečiai“ įsteigė Mikelio prizą darbščiausiam Šiaulių miesto kraštotyrininkui. Išgirdę, kad po V. Vaitekūno mirties neliko paskutinio Mikelio, kraštotyrininkai Danielius Balčiūnas, Irena Rudzinskienė ir Viktoras Žeknys nusprendė įsteigti prizą, kad neišnyktų Mikelio vardas. Pirmąsias tris Mikelio prizo skulptūrėles išdrožė garsus tautodailininkas, nepralenkiamas šaukštų meistras Feliksas Vargonas (1912–1992), o finansavo „Ventos“ baldų susivienijimas. Pirmosios skulptūrėlės priminė caro laikų knygnešį – draudžiamos spaudos platintoją. Kitas skulptūrėles, remdamasis šv. Roko keliautojo motyvu, išdrožė skulptorius Kazys Kasperavičius.
Kaip atsirado tas keistokas Mikelio vardas ir kodėl juo pasivadino prieškario Šiaulių kraštotyrininkai? Kraštotyrininkas Danielius Balčiūnas prieš pirmojo prizo įteikimą, norėdamas sužinoti Mikelio vardo kilmę, parašė laišką Marijonai Čilvinaitei (1900–1995) – paskutinei gyvai senosios Lietuvos Mikelytei, gyvenusiai Kaune. 1988 metų pabaigoje ji atsakė taip: „Džiaugiuosi, kad drauge su Lietuvos atgimimu atgimsta ir Šiaulių kraštotyrininkų Mikelių dinastija, kad įsteigtas prizas darbščiausiems Šiaulių kraštotyrininkams“. Toliau – visa Mikelio vardo kilmės istorija: „Nuo Mikelių dinastijos atsiradimo iki šiol prabėgo pusė amžiaus. Tad dabar man veik vienai belikusiai ir veik jokių pagalbinių žinių neturinčiai sunku besusigaudyti. Juo labiau kad per tą laikotarpį mūsų Lietuvą kaip žirnį palei kelią kas norėjo skynė, kas norėjo mynė. Taigi skynė ir mynė, pliką ir kruviną žemę palikdami. Siaubingoms Pirmojo pasaulinio karo patrankoms nutilus ir Lietuvai iš jų duobių pakilus, šiauliškiai, Pelikso Bugailiškio ir kitų šviesių žvaigždžių vedami, pirmieji ėmė kelti Lietuvos kultūrą. Jie pirmieji ėjo Lietuvos dvasinės ir materialinės kultūros lobių rinkti. Ėmė jų saugojimu rūpintis. Šiam reikalui Šiauliuose buvo įsteigta Kraštotyros draugija. Organizaciniais kraštotyros reikalais bei metodika rūpinosi ir „Aušros“ muziejaus veiklai vadovavo Peliksas Bugailiškis. Jo dešinioji ranka buvo Vincas Vaitekūnas.
Peliksas Bugailiškis turėjo gerą vardą, o geras vardas Lietuvoje nuo seno buvo laikomas didele vertybe. Jis mėgo su žmonėmis bendrauti, palaikyti ryšius, turėjo didelį pasitikėjimą bei paramą. Dėl to įvairiuose kultūros baruose jį lydėjo sėkmė. Man Šiaulių „Aušros“ muziejaus organizuojamose ekspedicijose teko dalyvauti pradedant 1936 metų vasara. Ekspedicijoms vadovavo „Aušros“ muziejaus darbuotojai Stasys Vaitkus, Juozas Petrulis ir kt. Kartą, nuo Vaiguvos eidami, užsukome į mažą sodybėlę. Stasys Vaitkus kreipėsi į kieme stovinčią moteriškę, teiravosi senovinių daiktų Šiaulių „Aušros“ muziejui, prašė leisti po jos namuko aukštą pasidairyti: gal ten yra užmestų senovinių daiktų. Moteriškė nedraudė, tik teisinosi, kad nieko gero ten nesą. Tad nieko nelaukdami vaikinai šoko ant aukšto. Neilgai trukę jie ėmė leisti žemėn kubiliukus, pintinukes, sėtuves, vyžas ir kitokius ten užtiktus senovinius daiktus. Sustatėme rastą turtą kieme. Vedėjas prašė moteriškę dovanoti tuos daiktus „Aušros“ muziejui. Ši nustebusi pasakė: „Anksčiau toks žydelis Mikelis važinėdavo po kaimus, senus rakandus rinkdamas. Dabar mat ponams mieste jų prireikė.“ Mikelio vardas mums visiems labai patiko ir tuoj ėmėme patys Mikeliais vadintis. Aš tapau Mikelyte. Peliksą Bugailiškį išrinkome vyriausiu Mikeliu. Aš, berods, pirmoji raštu apie tai jam pranešiau ir tuo titulu ėmiau jam laiškus rašyti. Taip Šiaulių „Aušros“ muziejuje atsirado Mikeliais iki gyvos galvos vadinami kraštotyros bičiuliai.“1
Šiaulių „Aušros“ muziejaus fonduose saugoma Marijonos Čilvinaitės daryta fotografija, kurioje – Padubysio valsčiaus Laugalio kaimo P. Kumpikevičienės pirkia, pati šeimininkė ir daug senovinių rakandų. Tada P. Kumpikevičienė grupę prieškario kraštotyrininkų ir palygino su žydeliu Mikeliu. Apie Bazilionų žydelį yra dar ir kitų kraštotyrininkų pasakojimų. Esą tas žydelis turėjęs sukrypusius ratus ir liesą arkliuką. Pats buvęs nedidelis ir turėjęs ilgą barzdą. Aplinkinių kaimų motinos juo gąsdindavo savo vaikus: „Jei rėksi, atiduosiu Mikeliui“. Žydelis Mikelis po krašto kaimus važinėjo 1922–1925 m., iš žmonių surinkinėdamas skudurus, kiaulių šerius, kaulus. Mainais palikdavo muilo, adatų ir kitų smulkmenų.
Taigi Šiauliai turi gražų būrį kraštotyrininkų, Mikelio prizo laureatų, tarp kurių įvairių profesijų atstovai:
•    Birutė Knizikevičienė, bibliotekininkė, apdovanota 1989 m.
•    Irena Rudzinskienė, technikė technologė, apdovanota 1990 m.
•    Jonas Krivickas (1929–2007), pedagogas, apdovanotas 1991 m.
•    Vytenis Rimkus, menotyrininkas, kultūros tyrinėtojas, apdovanotas 1994 m.
•    Danielius Balčiūnas, inžinierius staklininkas, apdovanotas 1995 m.
•    Elena Adomavičienė (1931–2012), pedagogė, apdovanota 1996 m.
•    Antanas Krištopaitis (1921–2011), dailininkas, apdovanotas 1997 m.
•    Zita Subačienė, pedagogė, apdovanota 1998 m.
•    Stasys Bulzgis, poetas, publicistas, apdovanotas 1999 m.
•    Lidija Joana Pranienė, inžinierė mechanikė, kultūros veikėja, apdovanota 2000 m.
•    Klemensas Kučinskas (1927–2009), zootechnikas, apdovanotas 2001 m.
•    Vilius Puronas, dailininkas, kultūros istorikas, apdovanotas 2003 m.
•    Romualdas Rutkauskas, inžinierius mechanikas, literatas, apdovanotas 2004 m.
•    Nijolė Petraitytė, bibliotekininkė, apdovanota 2005 m.
•    Vanda Kavaliauskienė (1923–2011), provizorė, muziejininkė, apdovanota 2006 m.
•    Vytautas Mažeika, pedagogas, apdovanotas 2007 m.
•    Genovaitė Žukauskienė, inžinierė radiotechnikė, muziejininkė, apdovanota 2009 m.
•    Jadvyga Urbonienė, pedagogė, apdovanota 2010 m.
•    Antanina ir Liudvikas Rulinskai, farmacininkai, apdovanoti 2011 m. (Mikelio prizas pirmą kartą buvo įteiktas ne vienam kraštotyrininkui, kaip įprasta, o kraštotyrininkų šeimai).
•    Giedrė Petkevičienė, gydytoja, apdovanota 2012 m.
•    Birutė ir Algirdas Musneckiai, pedagogai, fotomenininkai, apdovanoti 2013 m.
•    Rita Margevičienė, pedagogė, apdovanota 2014 m.
Taip įvertintas šių šiauliečių darbštumas ir nuopelnai kraštotyros baruose.
1995 m. Šiauliuose pradėjo veikti jaunųjų kraštotyrininkų Mikeliukų mokykla. 1996 m. išleista pirmoji laida. Šios mokyklos tikslas – mokyti jaunuosius šiauliečius kraštotyrinio darbo, tęsti senųjų Mikelių tradicijas. Be to, tai puiki moksleivių saviraiškos, pilietiškumo ugdymo forma. Mokyklos ugdytiniai domisi savo krašto, miesto, šeimos istorija, renka kraštotyrinę medžiagą. Jie keliauja, susitinka ir bendrauja su žmonėmis, ieško informacijos, ją sistemina. Savo žinias, patarimus ir pamokymus jauniesiems kraštotyrininkams teikia vyresnieji Šiaulių kraštotyrininkai – Mikeliai.

1    Bulzgis, Stasys. Mikelių gretos. Šiauliai, 2007, p. 4–6.

Straipsnis publikuotas žurnalo "Tarp knygų" 2014 m. 7/8 numeryje
Straipsnio autorė: Danutė Kazlauskienė
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos
Informacijos skyriaus vyriaus. bibliotekininkė

Į viršų