PRISIJUNGTI
PRISIJUNGTI

2015-aisiais kiekviename Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos žurnalo „Tarp knygų“ numeryje skaitytojai ras siūlymų, kokias knygas vertėtų perskaityti, turėti namų ar viešojoje bibliotekoje. Kovo mėnesį siūlome LNB Vaikų literatūros centro darbuotojo, vaikų literatūros specialisto doc. Kęstučio Urbos rekomenduojamas knygas. Užduoti klausimą K. Urbai redakciją paskatino už aktyvią veiklą vaikų ir paauglių literatūros srityje kovą docentui įteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija. Dalijamės doc. K. Urbos mintimis.

Jau keletą kartų buvau išprovokuotas sudaryti knygų penketuką paaugliams. Žinau, koks tai skausmingas dalykas. Suki, suki galvą, sudarai, o paskui kažkas viduje ima priekaištauti: o šita knyga? o ana? o toji?.. Su paaugliais šiek tiek pagudravau – sudariau po atskirą penketuką jaunesniesiems ir vyresniesiems. Taip „išgelbėjau“ penkias knygas.

Pagudrausiu ir šį kartą. O gal nepagudrausiu, liksiu ištikimas požiūriui į literatūrą kaip į žmogaus raidos stūmį, palydovą, pašnekovą. Todėl kiekvienam vaikui rekomenduočiau perskaityti Kate DiCamillo „Nepaprastą Edvardo Tiuleino kelionę“. Man toji nuostabiai iliustruota knyga – tarsi žmogaus gyvenimo metafora. Bet tai man, suaugusiam. Vaikas turėtų perimti to kūrinio mintį, kad žmogui būtina išmokti mylėti. Mylėti kitą, ne tik save. Kiekvienam paaugliui rekomenduočiau Lois Lowry „Siuntėją“. Kad pagalvotų, kas laukia pasaulio, jeigu žodis „meilė“ taps neapibrėžtu, bereikšmiu ir „beveik nebevartojamu“ žodžiu. Kiekvienam jaunam rekomenduočiau Kazio Borutos „Baltaragio malūną“. Net nežinau, kodėl. Man tai vienas iš gražiausių lietuvių literatūros kūrinių. Ir jame tokia stipri, graži, dramatiška meilės istorija. Ir tiek daug lietuviškos pasaulėjautos... Kiekvienam „brandžiam“ siūlyčiau Selmos Lagerlöf romaną „Portugalijos karalius“. Nedaug kas taip stipriai pavaizdavo kraujo ryšį, kartų ryšį, tėvišką meilę. (Nebent dar Astrida Lindgren, kurdama Matiso paveikslą.)

Kebliausia ką nors rekomenduoti savo bendraamžiui – senoliui. Be abejo, daug kam praverstų Natalie Babbitt „Amžinieji Takiai“, meistriškai, meniškai įrodanti, kad neverta gyventi amžinai, neverta siekti gyventi amžinai. Mane patį šiuo metu masina Jonaso Jonassono „Šimtametis, kuris išlipo per langą ir dingo“. Na, tokia viliojanti perspektyva skamba iš pavadinimo... Bet vis dėlto kiekvienam, kuris „jau turi laiko“, linkėčiau įgyvendinti svajonę – iš naujo skaityti kažkada skaitytas ir padariusias įspūdį knygas. Nesu labai tikras, ką rinkčiausi. Gal Čechovo „Raštus“? Apsakymus, pjeses. (Turbūt man vis dėlto artimesnė literatūra, kurioje beveik nieko nevyksta, o bet labai daug įvyksta.)

Kaip čia išėjo, kad beveik visų knygų apibūdinimuose suskambo žodis meilė? Gal kad žurnalas „Tarp knygų“ šią užduotį pateikė pavasarį? Kad rašiau labai saulėtą dieną?

Ar rytoj rekomenduočiau ką nors kita? Galbūt. Juk yra 5000 knygų, kurias galima rekomenduoti, anot Sigito Parulskio. Rekomendacijos – tai žaidimas. Bet įdomus ir prasmingas žaidimas.

Į viršų