PRISIJUNGTI
PRISIJUNGTI

„Bendraudami su kompiuteriu, mes bendraujame patys su savimi. Tai nėra tas pašnekovas, kuris atspėtų tavo mintį, kuris galėtų tau padėti mąstyti. Jis duoda atsakymą į tavo klausimą – štai ir viskas, istorijos pabaiga. Daryk su juo ką nori. O ką tu su juo darysi, jeigu neturi daugiau nieko jam pasakyti?“, – sako Nacionalinės premijos laureatė, rašytoja Ramutė Skučaitė.

Šį kartą Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos organizuojamos iniciatyvos „Atrask vaikystės biblioteką“ rėmuose tęsiame pažintį su naujais Lietuvos bibliotekų globėjais, kurių šiemet – Nacionaliniais bibliotekų metais – Lietuvoje atsiras vis daugiau.

Visai neseniai Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje lankėsi du iškilūs Lietuvos kultūros veikėjai – rašytoja ir Nacionalinės premijos laureatė Ramutė Skučaitė ir aktorius Gintaras Mikalauskas, kurie tapo šios bibliotekos globėjais. Prieš jiems atidengiant savo globojamą knygų lentyną, pakalbinome apie bibliotekos ir knygos vaidmenį šių dviejų nuostabių kultūros grandų gyvenime.

Interviu su bibliotekos globėjais:

Atidengėte globėjų knygų lentynas šioje bibliotekoje. Ką jums tai reiškia?

Gintaras Mikalauskas (GM): Tiek man, tiek Ramutei Panevėžys – didelė ir labai svarbi gyvenimo dalis. Gimiau jame ir 11-os metų būdamas išvažiavau į Vilnių. Čia gyvena mano vaikystė. Ir Petkevičaitės-Bitės postamentas buvo atidengtas dar tada, kai mokiausi Juozo Balčikonio vidurinėje mokykloje. Kuomet ateina metas ir tave pradeda kviesti būti globėju ar mecenatu, vadinasi vietos bendruomenė nėra tau abejinga.

Ramutė Skučaitė (RS): Būti globėju, ypatingai bibliotekoje – kad ir nedidelės lentynos – ne taip jau paprasta, negali numoti į tai ranka. Mieste, kur tu pažinai pirmą raidę ir perskaitei pirmą knygą, ir net parašei pirmą eilėraštį, kur praėjo dalis vaikystės ir labai svarbi dalis jaunystės. Būti bibliotekos globėju – labai daug, kartais norisi net verkti.

Būsite šios bibliotekos globėjai, ar jums tai įdomu?

RS: Tai tikrai įpareigoja, ypač šiais laikais, kai knyga nyksta. Nepaisant jų margavimo knygynuose, pati jos reikšmė nyksta. Todėl globėjo pareigos yra labai aukštos pareigos. Daug aukštesnės negu kokio valdžios vyro.

GM: Man pirmiausiai tai yra pasitikėjimas. Dar daugiau – būti globėju kartu su Ramute. Manau, kad jau vien perskaičius, ką parašė Ramutė Skučaitė, pasaulis taptų gražesne vieta gyventi. Jeigu kiekvienas vaikas perskaitytų tik tai, ką parašė Ramutė, iš jo išaugtų puikus pilietis, nuostabus žmogus.

Knyga vis dėl to priverčia susimąstyti. Palyginus su moderniomis skaityklėmis, ji turi kur kas daugiau dvasios. Paėmiau knygą – visiškai kitas pojūtis. Žinau meno žmonių, kurie sako – negaliu paimti knygos nenusiplovęs rankų. Knygos juk visais laikais ėjo iš rankų į rankas. Nebūtinai tai turėjo būti uždrausta knyga. Perskaityti tai, ką parašė Aleksandras Diuma, Erichas M. Remarkas, ar Dž. Keruakas...

Mums degė akys, mes griebėm vienas iš kito tas knygas. Kiekviena knyga turėjo ir turi savo istoriją, savo aurą. Aš suprantu, dabar technikos amžius, kompiuteriai – taip, jie reikalingi, bet jie negali pakeisti žmogaus. Žmogus turi gyventi su žmonėmis. Būti šios bibliotekos globėju – tai misija. Šiandien čia, bibliotekoje pamačiau daug nuostabių ir svarbiausia – jaunų žmonių, kuriems knyga, lietuviškas žodis yra labai svarbu. Man tai yra daug, o kaip aktoriui yra dar daugiau.

Biblioteka tampa vieta, kur žmonės ateina ne tik pasiskolinti knygų. Koks bibliotekos vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje?

RS: Man biblioteka, vis dėlto, visada bus pirmiausiai knyga. Bendraudami su kompiuteriu, mes bendraujame patys su savimi. Tai nėra tas pašnekovas, kuris atspėtų tavo mintį, kuris galėtų tau padėti mąstyti. Jis duoda atsakymą į tavo klausimą – štai ir viskas, istorijos pabaiga. Daryk su juo ką nori. O ką tu su juo darysi, jeigu neturi daugiau nieko jam pasakyti?
Šią tuštumą visada užpildydavo knyga – ji neša gyvenimo patirtį, duoda patarimą. Ji duoda galimybę pasirinkti. Ją reikia perskaityti visą, kad galėtum priimti sprendimus, lavintum intuiciją ir kartu gautum atsakymus į labai svarbius klausimus. Būtų be galo gaila, jei išnyktų popierinė knyga. Suprantu, kad šiai kartai visa tai gali atrodyti kitaip.

GM: Bendraudamas su jaunesniu žmogumi visada gali iš karto atskirti – yra jis paėmęs į ranką knygą ar ne. Neskaitantis žmogus – tamsus. Lenkiu galvą prieš žmones, kurie dirba šitoje srityje; už menkutę algą pasirenka bibliotekininkystės specialybę. Jie daro didžiulį darbą. Jeigu dingtų knygos, užsidarytų bibliotekos, teatrai, kinas ir liktų vien tik kompiuteris ir televizija – būtų katastrofa. Todėl bibliotekos vaidmuo šiandienos visuomenėje yra labai didelis ir jis turi tik augti.

Kokiais bibliotekos lankytojais buvote jaunystėje?

GM: Aš didžiausias bibliotekos lankytojas buvau studentavimo metais. Mano profesija buvo tokia – reikalaujanti daug skaityti. Konservatorijoje, pirmame kurse užsienio literatūros dėstytoja pradėjo pasakoti apie kūrinius, kurių aš nebuvau skaitęs. Man buvo tragedija, galvojau: „kur aš buvau tuos 18-iolika metų?“ Nubėgau į M. Mažvydo biblioteką, pasiėmiau visas tas knygas, pradėjau skaityti ir supratau, kad aš čia kažko nebesuprantu... Pasirodo, tiek daug buvau praleidęs. Nuo tada su kursiokais paromis sėdėdavome bibliotekoje. Skaitėm daug, uoliai. Būdavo – išbėgi atsigerti kavos, ir atgal prie knygų. Siurbte siurbėme jas. Nuo tada susiformavo milžiniška pagarba knygai...

RS: Mano pirmoji biblioteka – jau mokyklos laikais – buvo Panevėžio biblioteka. O dar prieš tai, pačioje vaikystėje man bibliotekos nereikėjo, nes mano abu tėvai buvo mokytojai, o mūsų namuose buvo didelė biblioteka.

Na, o kai mūsų šeima buvo ištremta į Sibirą, buvau priversta išmokti skaityti rusiškai, nes lietuviškos knygos ten nebuvo. Pirma mano rusiškai perskaityta knyga buvo Ivano Turgenevo – „Pavasario vandenys“. Sunkiai ją skaičiau, bet ji mane uždegė. Kai pramokau kalbą, perskaičiau visą rusų literatūros klasiką ir šiandien labai tuo džiaugiuosi. Po to pradėjau skaityti prancūziškai ir nuo to laiko knyga visą laiką buvo mano gyvenimo palydovas.

Dėkojame už pokalbį.

Iniciatyvoje „Atrask vaikystės biblioteką“, kurią inicijuoja ir koordinuoja Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos įgyvendinamas projektas „Bibliotekos pažangai 2“, nuo 2014 m. dalyvauja 42 bibliotekos ir jas globoja daugiau 72 globėjai: tokie žinomi žmonės, kaip aktorė Dalia Michelevičiūtė, žurnalistė, TV laidų vedėja ir kulinarė Beata Nicholson, aktorius Giedrius Savickas, entnomuziklogė ir TV laidų vedėja Loreta Sungailienė, aukšųjų technologijų įmonės „Brolis Semiconductors“ įkūrėjai broliai Dominykas, Augustinas ir Kristijonas Vizbarai, radijo ir TV laidų vedėjas, didžėjus Jonas Nainys, operos solistas Liudas Mikalauskas, ekonomistas Gitanas Nausėda, politikas Eligijus Masiulis, žurnalistas ir TV laidų vedėjas Andrius Tapinas, aktorius Gintaras Mikalauskas, Nacionalinės premijos laureatė rašytoja Ramutė Skučaitė ir kt.

Į viršų